Septintas, ir jau paskutinis, C omenius projekto „European START“ partnerių susitikimas vyko Turkijos mieste Mersin. Projekto partneriai tobulino informacinį leidinį turistams ir 7-ių kalbų žodynėlį, aptarė įvykdytas prevencines veiklas mokyklose ir bendrus projekto rezultatus. Turkijos miestas Mersin, kuris yra vos valanda kelio nuo Sirijos plaukiant jūra – mus pasitiko Viduržiemio jūros vaizdais: palmėmis, kaitinančia saule ir mėlyna jūra , o vietiniai gyventojai – savo svetingumu, išskirtiniu dėmesiu.
Turkijos mokytojai atvykusiems į susitikimą partneriams paruošė puikią kultūrinę programą, kuri atskleidė šio Turkijos regiono istoriją, tradicijas, taip pat leido pasigrožėti šiuo nuostabiu pasaulio kampeliu. Projekto dalyviai apžiūrėjo vietinį operos ir baleto teatrą, apsilankėme mečetėje, antikinių iškasenų muziejuje, mus plukdė jūros jachta, kai kas net pajojo ant kupranugario…
Šioje šalyje mūsų laukė dar daug kruopščiai suplanuotų staigmenų, meistriškai įpintų į programą.
Išsamaus įspūdžio apie šį Turkijos regioną nesudarytumėme neparagavę nacionalinio šio regiono patiekalo – „tantuni“ (tai malta avienos mėsa įsukta į tokį „blyną“) su daugybe įvairių žalumynų, visokių aštrių priedų, su citrina. Taip pat skanavome vietinių braškių, jogurtinio gėrimo „airan“ ir visokių rytietiškų desertų , kurių pavadinimų neįmanoma įsiminti. Mums buvo labai neįprasta, kad daugelis turkų valgo rankomis. Čia svarbu pažymėti, kad rankoms turkai, ypač moterys, skiria ypatingą dėmesį . Taip pat karštą dieną turkai dažnai naudoja parfumuotą vandenį rankoms ir veidui atgaivinti.
Pastebėjome, kaip svarbu turkų kultūroje ir religijoje yra svarbu dalintis su kitais: autobuse mokiniai būtinai dalinosi su visais maistu – sausainiais, vaisiais. Mėginome padėkoti ir nepaimti, bet pastebėjome, kad atsisakyti, nors ir labai mandagiai, čia yra nepriimtina. Todėl puolėme ir mes juos vaišinti – Romoje elkis kaip romėnai.
Religija yra neatsiejama nuo kasdieninio turkų gyvenimo : kai kurie turkai aplanko mečetes net 5 kartus per dieną – čia žmonės irgi dalijasi su kitais: turtingesni –su tais, kuriems reikalinga pagalba. Imamo giesmė, kviečiantiateiti į mečetę pasimelsti, kurią girdėdavome penkis kartus nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, pradžioje mus šiek tiek gąsdindavo, tačiau po kelių dienų mums atsiskleidė jos savotiškas grožis. Turkijos mokytoja Fatma prisiminė, kad būdama Lietuvoje, jautėsi panašiai išgirdusi mūsų bažnyčios varpus. Neišdildomą įspūdį projekto dalyviams paliko ir apsilankymas pagrindinėje Mersin miesto mečetėje – tarp nuostabaus grožio mozaikos girdėjome specialiai mums imamo atliekama giesmę, šlovinančią Dievą. Vėliau imamas mus visus draugiškai pakvietė į kavinę paskanauti turkiškos arbatos su sausainiais. Imamas taip pat mandagiai pasidomėjo mūsų projekto veikla. Mūsų grupės nariai stengėsi išmokti turkiškas mandagumo frazes ir nuolatos jas vartoti, tai labai nudžiugindavo mūsų pašnekovus, turkus.
Dar vienas atradimas- mokinių tėvams neleidžiama duoti savo atžaloms į mokyklą parduotuvėje pirktą maistą – tai yra nesirūpinimas vaiko sveikata ir šeimai dėl to gresia nemalonumai. Todėl šeimininkės gamina naminį maistą – dažnai visai didelei šeimai ir vaikai maitinami tikrai sveiku maistu.
Labai džiaugėmės, kad turkų šeimos yra tokios darnios, o jaunesni yra labai dėmesingi vyresniems, kurie savo ruožtu visus apgaubia šiluma, rūpestingumu. Net mokykla, kurioje lankėmės turi savo „močiutę“ – tai yra vyresnio amžiaus savanorė, kuri globoja mokyklos bendruomenę, padeda mokiniams, mokytojams spręsti jų problemas, siuvinėja mokyklos staltieses ir daro daug kitų gerų darbų. Tai yra tiesiog geroji mokyklos fėja. Visi buvome pakviesti pas šią „močiutę“ į namus, kur įvairių tautybių mokytojai pasijutome kaip vaikystėje: „neišeisi , kol visko neparagausi“. O paragauti visko ir patys norėjome: tokie puošnūs buvo egzotiški „močiutės“ patiekalai (pvz. bananų lapų apkepas su ryžiais ir mėsa).
Turkijoje projekto dalyvius šeimininkai apgaubė dėmesiu, žmogiškąja šiluma. Net ir smulkmenos buvo apgalvotos su didžiule pagarba svečiams. Pavyzdžiui, darbinio susitikimo metu mergina tautiniais drabužiais mums vaišino saldžiąja baklava ir tikra turkiška kava. Todėl, kai nuo uolos skaidrioje jūroje pamatėme didžiulį jūros vėžlį (kuris yra akylai saugomas ir labai retai atplaukia iki krantų), pajuokavome, kad tai buvo dar vienas gerai suplanuotas turkų siurprizas.
Gaila, kad laikas bėga, projektas greitai baigsis, tačiau lieka mūsų partnerystės mokyklų iš 7 šalių kartu sukurti produktai kovai su patyčiomis ir kitomis jaunų žmonių problemomis. Be to, dalyviams lieka neblėstantys kelionių įspūdžiai, geresnis kitų kultūrų supratimas, naujos pažintys. Dalyvavimas tarptautiniame projekte išplečia akiratį, padeda ugdyti toleranciją kitų religijų, pažiūrų žmonėms. Ši geroji patirtis skleidžiama dalyvių šeimoms, draugams, bendraklasiams, kitiems bendruomenės nariams…
Inesa Rusecka (anglų k. mokytoja, Vilniaus r. Nemenčinės K.Parčevskio gimnazija)
Comenius projekto „European START„ koordinatorė
Šis projektas finansuojamas remiant Europos Komisijai pagal MVG. Lietuvoje šią programą administruoja „Švietimo mainų paramos fondas“
Šis straipsnis atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos panaudojimą.
